Street art in Lisbon

Lisbon is full of art.
Inside and outside, in peoples’ heads and on the walls of the abandoned buildings. Creativity doesn’t only shine in the galleries here, it hides in the corners, and surprises when you expect the least.
Like when suddenly you notice that your shadow turned white. In the middle of a sunny day.

Lisabona pilna meno.
Viduj ir išorėj, žmonių galvose ir apleistų pastatų sienose. Kūrybiškumas čia ne tik švyti galerijose, bet slepiasi pakampėse, ir nustebina kai mažiausiai to tikiesi.
Pavyzdžiui, kai staiga pastebi jog tavo šešėlis pabalo. Vidury saulėtos dienos.

Šešėlis

There are so many abandonded buildings in Lisbon, that you stop paying special attention to them after a while.
Only if the faces start appearing out of the missing wall plaster, you stop. Maybe it’s me who is imagining?

Kai aplink tiek daug apleistų pastatų, po kurio laiko nustoji kreipti į juos dėmesį.
Tik kai veidai pradeda rodytis iš nutrupėjusių sienų, stabteli. Galgi man vaidenasi?

Plytų grafiti

I’m imagining green dragons and dark creatures occupying the walls of the houses with starry sky instead of windows.

Vaidenasi dideli žali drakonai ir juodi padarai okupuojantys sienas namų, kur vietoj langų dangus žvaigždėtas.

Lisbon street art

Maybe you ain’t imagining. Just lift the head up and meet a giant yellow faced human watching you from above.

O gal visgi nesivaidena. Tiesiog kilstelk galvą, o ten milžiniškas geltonveidis žmogus spokso į tave iš viršaus.

Grafiti

While another wall creature with mechanical brain is intending to crash your lovely car with a boat.

O tuo metu kitas sienų gyventojas mechaninėm smegenim bando sutraiškyti tavo nuostabų automobilį laivu.

Smegenys

But no problem. Bikes are better than cars. And if critical mass is needed, a few elegant city cyclists are waiting on the way to the beach.

Bet juk ne problema. Dviračiai geriau nei mašinos. O jei trūksta kritinės masės, pora elegantiškų dviratininkų laukia pakeliui į pliažą.

Dviračių siena

Time for lunch. A lovely green public table, four chairs. And hungry eyes staring at you. Maybe you’d share with those who need?

Pietų metas. Žalias lauko staliukas, keturios kėdės. Ir alkanos akys stebinčios tave. Gal pasidalintum su tais kuriems trūksta?

Prie stalo

Just find a calmer half-table in a narrow side street. Isn’t our everyday stuff funny or even surreal? Surreal enough to move it out and attach to the wall.
So little needed to change a perspective. On anything.

Arba surask ramų pusstalį siauram skersgatvy. Argi mūsų kasdieniai daiktai ne keisti? Užtenka ištraukti į lauką ir pritvirtinti prie sienos.
Tiek mažai tereikia pakeisti perspektyvai. Apie bet ką.

Stalas ir kėdės

And when I feel sad here, I go to sing with the walls. They don’t complain about my untuned performance while I don’t often meet cats playing Fado. Fun.

O kai pasidaro liūdna, keliauju padainuoti su sienom. Jos nesiskundžia, kad aš nusidainuoju, o aš ne taip dažnai sutinkų katinų grojančių Fado. Smagu.

Juokai

Though sometimes I need serious thinking. Then I go to concentrate next to clever faces. Helps.

Bet kartais reikia rimties. Tada traukiu susikaupti prie protingų veidų. Padeda.

Rimtai

Or sit down on the bench next to this expressive granpa and try to guess what is he seeing behind these tightly shut eyes.

Arba prisėdu ant suoliuko šalia šito išraiškingo senuko ir bandau nuspėti, ką jis mato už stipriai užmerktų akių.

Bendrauju

Being sneaky in Lisbon you can even listen what Nobel prized Saramago whispers to his wife. Though the whisper might be rather long. Like a page long sentences in his books.

Patykojęs Lisabonoj gali netgi pasiklausyti, ką Nobeliu apdovanotas Saramago šnabžda savo žmonai. Bet šnibždesiai gali užtrukti. Kaip puslapio ilgumo sakiniai jo knygose.

Jose y Pilar

Then if you’re into simplicity, meet a local ostrich. Grey as the wall it inhabits, but with smiling eyes. Or is it the beak that makes it feel so?

O jei ieškai paprastumo, susipažink su vietiniu stručiu. Pilkas kaip siena, ant kurios apsigyveno, bet besišypsančiom akim. O gal snapu?

As ir strutis

But flying best learnt not from ostriches. I choose butterflies. As yellow as me nowadays.

Bet skraidyti geriau mokytis ne iš stručių. Aš renkuosi drugelius. Geltonus, kaip aš šiom dienom.

As ir drugeliai

And then swimming in streets of Lisbon is cosier with a pack of fishes.

O plaukti Lisabonos gatvėm jaukiau su būriu žuvų.

As ir zuvys

Finally, when it too much of interaction, it’s time to just passively enjoy the street photo gallery featuring inhabitants of the neighbourhood.

Ir galiausiai, kai interaktyvumo net per daug, laikas tiesiog pasyviai pasigėrėti gatvės nuotraukų galerija, kurios objektai tos gatvės gyventojai.

Nuotraukų galerija

And all this is just a tiny bit of all art living in Lisbon streets.
And if it makes somebody smile, think, lift the head up, learn about the realities of the neighborhood or the world, or just stop and say “wow, that’s beautiful” it serves its purpose. Though does art need a purpose?

Ir visa tai tik maža dalelė viso meno gyvenančio Lisabonos gatvėse.
Ir jei tai priverčia ką nors nusišypsoti, susimąstyti, pakelti galvą į viršų, informuoja apie gatvės ar pasaulio aktualijas o gal tiesiog sustabdo ištarti “o, kaip gražu”, tikslas pasiektas. Nors ar menui reikia tikslo?

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *