Lisboa through the doors, windows and walls

I love to imagine things and create stories in my head. From simple things, like doors and windows.
Alfama, Lisboa’s oldest quarter, where we live, is a great place for imagining. Built by arabs in the 11th century. The only part of the city not destroyed by 1755 earthquake. With streets winding up and down, curling around and turning into narrow alleyways. Still poor and shabby.
Imagine entering such a door everyday. Then climbing up squaky old stairs and opening green window shutters. And staring at the same view as you would have seen here 8 hundred years ago. Time doesn’t exist.

Man patinka įsivaizduoti ir kurti istorijas savo galvoje. Iš paprasčiausių dalykų, tokių kaip durys ir langai.
Alfama, seniausias Lisabonos rajonas, kur mes gyvenam, puiki vieta vaizduotei. Pradėta statyti arabų XI amžiuj. Vienintelė miesto dalis, nesugriauta per 1755 žemės drebėjimą. Čia gatvelės vingiuoja aukštyn žemyn, sukasi aplink ir susiriečia į siaurus skersgatvius. Vis dar neturtinga ir apleista.
Įsivaizduok, įeini pro tokias duris kiekvieną dieną. Tada lipi į viršų girgždančiais laiptais ir atveri žalias langines. Ir žvelgi į vaizdą, kurį būtum čia išvydęs ir prie 8 šimtus metų. Laikas neegzistuoja.

Kompozicija

But from everyday touch of the door, no matter how gentle, its shiny colour starts dissapearing. Unnoticeabily, just a tiny grain each time. Day after day, touch after touch. Time flies.

Bet nuo kasdienio, kad ir švelnaus prisilietimo prie durų, jų švytinti spalva ima nykti. Nepastebimai, kaskart tik po kruopelę. Diena po dienos, prisilietimas po prisilietimo. Laikas lekia.

Buvo žalios

Now imagine what this door hides. Can you see the branches forming a huge mysterious maze inside? Abandoned and squeezed into a small space, they start climbing over the stone walls and threaten to conquer the white door. The maze with its secrets is slowly moving to the street.

O dabar įsivaizduok, kas slepiasi už šitų durų. Ar matai kaip šakos susipynę į didžiulį paslaptingą labirintą? Apleistos ir suspaustos uždaroj ervdvėj jos ima ropštis per akmenines sienas, kėsindamosis į baltutėles duris. Labirintas su visom paslaptim iš lėto keliasi į gatvę.

Apaugo

And probably here there was a bustling little restaurant, full of locals drinking espressos in the morning, beers in the evenings and groups of old gentlemen staring at football matches on the screen… And now the name sign looks tired and the heart arrow points somewhere else. Door is shut tight, but what kind of memories are trapped inside?

O čia greičiausiai ne taip seniai buvo klegantis mažas restoranėlis, pilnas vietinių geriančių espreso ankstyvais rytais, ir alų vakarais. Pilnas pagyvenusių džentelmenų susikaupusių ties futbolo rungtynėm ekrane…O dabar iškaba pavargus, o rodyklė su širdute kreipia kažkur kitur. Durys užtrenktos, o kokie prisiminimai užsklęsti viduj?

Buvo

This window was once letting the sun rays in and probably sheltered laundry hanging all around. Maybe there lived an old lady spending her afternoons observing the street or chatting to the neighbour in the opposite house. Now the window hole is shut with bricks. Maybe to silence the emptiness inside.

Šitas langas kažkada įleisdavo saulės spindulius ir turbūt priglausdavo skalbinius iškabinėtus aplink. O galbūt čia gyveno močiutė, kuri leisdavo popietes stebėdama vyksmą gatvėje ar plepėdama su kaimyne pastate kitapus. O dabar lango skylė užčiaupta plytomis. Gal tam, kad nutildytų tuštumą viduj.

Langelis

And these bricks, filling the emptiness of the holes, are everywhere. Whole houses, deprived of their original meaning. Turned into decorations, pieces of art. Beautiful, but somehow hurting.

O šitų plytų, pildančių skylių tuštumą, pilna visur. Ištisi namai, pamiršę savo tikrąją paskirtį. Pavirtę dekoracijomis, menu. Gražu, bet kažkodėl skaudu.

Užmūryti mėlynai

Sometimes you might not even notice there were doors before. That there was life behind them. Maybe the girl with a blue dress woke up here everyday with a wide smile. And always chose the truth, when in doubt.

Kai kur net sunku pastebeti kad būta durų. Būta gyvenimo už jų. Gal mergina mėlyna suknele čia pabusdavo kasdien su didele šypsena. Ir visada sakydavo tiesą, kai užklupdavo abejonės.

Įrėminta duryse

Colourful here are not only the abandoned. Ordinary door shines in blue. It’s certainly very calm behind such doors, the walls are white and glossy white tables are surely covered with light blue tablecloths. And somewhere near, the sea churns. Must be.

Spalvota čia ne tik tai kas apleista. Kasdieniškiausios durys švyti mėlynai. Už tokių durų tikrų tikriausiai tvyro ramybė, sienos baltutėlės, o baltai blizgantys stalai užkloti melsvomis staltiesėmis. Ir kažkur šalia tikrai teliuskuoja jūra.

Mėlynos durys

And when you look closer, some doors look like a secretely made still-lifes, with all the little details fitting together to a well-thought composition. Don’t touch.

O kai įsižiūri arčiau, kai kurios durys atrodo tarsi paslapčia sudėlioti natiurmortai, kurių visos dalys dera kartu kaip gerai apgalvotoj kompozicijoj. Šiukštu neliesk.

Natiurmortas

And even when the composition is accidental, satelite plates make friends with plastic sunflowers and rain washed pink walls shine in the sun. Beautiful, if just for my eye.

Ir netgi kai kompozicija atsitiktinė, satelitinės lėkštės susidraugauja su plastikinėm saulėgrąžom, o rožinės lietaus paplautos sienos švyti saulėje. Gražu, o gal tik mano akiai.

Zona

This green door, framed in white, and engulfed in pink asimetricity, reachable only by cobble stones path could as well be from a fairytale.

Šitos žalios, baltai įrėmintos durys, apgaubtos rožinės asimetrijos ir pasiekiamos tik akmeninim grįstu takeliu galėtų būti ir iš pasakos.

Rožinė

Sometimes pink-purple walls start crying. In green-blueish paint. You sit at the bench and hear “tack tack tack”. Do they cry of the past? Do they miss brighter colours they held before or a lonely passer-by who used to sit on the bench everyday?

O kartais rožinės-purpurinės sienos pradeda verkti. Melsvai-žaliais dažais. Tu sėdi ant suoliuko ir gridi “tak tak tak”. Ar jos verkia praeities? Gal ilgisi ryškių spalvų kažkada jas puošusių arba vienišo praeivio, kuris prisėsdavo kasdien ant šito suoliuko?

Verkia

Even if your door reminds more of the gates and is partly covered by bars, your walls need to shine. Colourful tiles fit not only to the barthroom interior.

Netgi jei tavo durys labiau primena vartus, ir šiek tiek slepiasi už grotų, tavo sienos turi švytėti. Juk spalvingos plytelės tinka ne tik vonios interjerui.

Plytelės

And even when putting a brand new door in Lisboa, you choose it bright red. Is it because the sun shines here more often than in the North?

Ir net jei renkiesi naujutėlaites duris Lisabonoj, jos bus ryškiai raudonos. Ar dėl to, kad saulė čia šviečia dažniau nei Šiaurėj?

Raudonos

So when in Lisboa, just walk around and observe. Doors, windows and walls tell long and exciting stories here. No need to read the newspapers.

Taigi Lisabonoj tiesiog slampinėk ir stebėk. Durys, langai ir sienos čia seka ilgas ir įdomias istorijas. Net nereikia skaityti laikraščių.

Skaitykit sienas

Just open your eyes and live!

Tiesiog atverk akis ir gyvenk!

Atverk akis

3 Comments

  1. 31.12.2013
    Reply

    May you both have a Happy New Year and better years ahead, and I hope you had a Merry Christmas!

  2. Ewelina
    13.5.2015
    Reply

    Hi Simona and Mikael,
    Such a pleasure to see your publications from Lisbon. When my boyfriend Luís and I rest for a while between our travels, it’s in Lisbon where we recharge our batteries. And it’s an crazy feeling that some of the places so close to where we stay were visited months ago by members of the same Hitchhiking Family. I’ll pay more attention next time I go to Portas do Sol. Some of the street art in your photos is still here (the two butterflies, the fish, though recently somebody wrote the fish names – sardinha, carapau – on each of them, the crying man – without a bench though, black and white photos of locals from the neighborhood. Others I haven’t stumbled upon yet; maybe one day it will be them, maybe another street discovery.

    Enjoy Turkey, good luck working on the hackathon!
    Ewelina

    • 14.5.2015
      Reply

      Hi Ewelina! Nice to hear you went looking for all this street art! We also love Lisbon a lot and wanna come back there some day soon! Fun to hear that my street art heros are changing – I guess that’s a point of street art, to be temporary and evolve (hopefully not just get covered by ugly grafitti signs like it happens a lot here in Vilnius). We’re not in Turkey anymore, I’m just quite late with my posts. But it was great time and good hackaton! :) Enjoy Lisbon and searching for more colorful street art!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *