Blue is the color. Yellow is the mood. The Curonian Spit.

We went to the seaside again. This time though we didn’t get as far as Albania, Portugal or Indonesia. Spontaneously we grabbed our bikes, jumped onto the train and then cycled 50km along the Curonian Spit, narrow peninsula at Lithuanian coast.
Blue is the color. Yellow is the mood. Seagulls are the energy.

Mes ir vėl buvom prie jūros, tik šįkart nesiekėm Albanijos, Portugalijos ar Indonezijos. Ekspromtu pagriebėm dviračius, įšokom į traukinį ir minėm 50km Kuršių Nerija, tuo siauručiu pusiąsaliu lietuvišku pajūriu.
Mėlyna spalva. Geltona nuotaika. Žuvėdrų energija.

Birds in Curonian Spit

The best part of ending up at the seaside in autumn is its tranquility. No chattering families, still tanning sunburnt people, the sea of umbrellas or anything else dominating over the real sea and sand. Just a few meditative walkers pacing slowly along the coast here and there. Like us.

Geriausia pajūryje rudenį yra ramybė. Be krykštaujančių šeimynų, vis dar besideginančių nusvilusių piliečių, skėčių jūros ir viso kito, kas užgožtų tikrąją jūrą ir smėlį. Tik keletas medituojančių vaikščiotojų tipenančių iš lėto pakrante šen bei ten. Kaip ir mes.

People walking in Curonian Spit

Water engulfs this narrow sandy peninsula from both sides. In the horizon some modern sea miracles in the shape of windmills grow straight out of water. And it’s not even Netherlands.

Vanduo supa iš abiejų pusių šitą siaurą smėlėtą pusiasalį. O horizonte modernūs jūros stebuklai, vėjo “malūnų” pavidalu auga tiesiai iš vandens. O čia netgi ne Olandija.

Windmills seen from Curonian Spit

You walk and dream while the seagulls are screaming, waving and inviting you to raise your own heavy wings and float easily in the sky. You would if you could.

Eini, užsisvajoji, o žuvėdros krykštauja, moja ir kviečia pakelti savus apsunkusius sparnus ir lengvai sklęsti dangumi. Skristum jei galėtum.

Seagull in Curonian Spit

If you can’t fly, you just ramble on the soft sand, which is almost as good. Especially, barefoot.

O jei negali skristi, tiesiog klajoji minkštais smėlynais, kas beveik tiek pat gera. Ypač basom.

Sand in Curonian Spit

Sand is tickling your feet and makes you run and jump, like in childhood, when the legs used to start pacing themselves just at the first sight of the sea.

Smėlis kutena tavo basas pėdas, ir verčia bėgti ir šokinėti kaip vaikystėj, kai kojos pačios skuosdavo tik pamačius jūrą.

Kid in Nida dunes

This time we pace slowly to far away over the “Dead dunes”.

Šįkart einam ramiai į tolius tolimiausius per Negyvąsias kopas.

Walking in Curonian Spit

The dunes though are very alive, as much as the sand can be, gaining different tones, sparkles and shadows in the sun.

Nors kopos net labai gyvos, kiek smėlis gali būti gyvas, vis įgaudamas skirtingus atspalvius, šešėlius ir spindesį saulėje.

Desert in Curonian Spit

The dunes are captivating with various patterns, as if trying to tell a story in a Morse code.

Kopos prikausto akį visokiausiais raštais, tarsi bandydamos papasakoti istoriją Morzės abėcėle.

Sand patterns in Curonian Spit

The dunes actually do tell a story. The story of villages buried by sand hundreds of years ago. One of the villages Nagliai had to move four times until finally its inhabitants established new settlements on the coast: Preila and Pervalka. Sea is more reliable than sand, it seems.

Kopos iš tiesų pasakoja istoriją. Istoriją kaimų, palaidotų smėlio prieš šimtus metų. Vienas iš kaimų Nagliai turėjo keltis keturis kartus, kol galų gale jo gyventojai įkūrė naujas gyvenvietes pakrantėj: Preilą ir Pervalką. Pasirodo, jūra patikimesnė nei smėlis.

Views from Parnidis dune in Nida

Sand is still moving fast, so we’re are following the path instead of jumping down the dunes in this natural park. Apparently, one person running down the dune takes together a solid 1 tonne of sand down.

Smėlis vis dar juda greitai, tad keliaujam taku ir nelekiam nuo kopų visu greičiu žemyn. Pasirodo, vienas žmogus bėgdamas žemyn nuo kopos nusineša visą toną smėlio kartu.

Paths in Curonian Spit

Though rambling on the sand deserts freely feels so nicer.

Visgi klajoti laisvai smėlio dykumom daug maloniau nei takais.

From Parnidis dune in Nida

Even the sky looks more special in the dunes, contrasting its blue against the yellow sand.

Netgi dangus atrodo ypatingai kopose, kontrastuodamas savo mėlynumu su geltonu smėliu.

Dunes in Curonian Spit

In all this quietness we met some people too. People here form strange live sculptures. It looked really magical, especially from further away.

Visoj šitoj ramybėj sutikom ir keletą žmonių. O žmonės čia formuoja stebuklingas gyvas skulptūras. Atrodė tikrai magiškai, ypač iš toli.

Human sculpture in Curonian Spit

Then we formed our own sculpture from my favorite material – shadows.

O tada mes suformavom savo skulptūrą iš mano mėgtamiausios medžiagos – šešėlių.

Shadows in Curonian Spit

There aren’t not only dunes in the Curonian Spit there are also wide forests. Some trees though are standing black and naked burnt by strong fires in dry summer, some others are being destroyed by merciless cormorants’ droppings. Luckily, still plenty of the green lively forest all along the way.

Kuršių Nerijoj ne tik kopos, bet ir platūs miškai. Kai kurie medžiai deja stovi juodi ir nuogi išdeginti gaisrų per vasaros sausras, kiti nuniokoti negailestingųjų kormoranų. Bet visgi daugybė žalio gyvo miško pakeliui.

Dunes in Curonian Spit

In the green green forest there lives a fox. A tame one. A friendly one. She wanted raisins and I wanted pictures. We exchanged. And then there came another one. Are foxes still wild animals?

O žaliam žaliam miške gyvena lapė. Prijaukinta ir draugiška. Ji norėjo razinų. O aš norėjau nuotraukų. Apsikeitėm. O tada sutikom dar vieną. Ar tikrai lapės dar laukiniai gyvūnai?

Fox in Curonian Spit

Did I tell this seaside story will be only in blue and yellow? Let’s add some red. For example, some pink sunsets.

Ar minėjau, kad šita pajūrio istorija bus tik melsvai gelsva? Pridėkim ir raudonos. Pavyzdžiui rožinių saulėlydžių.

Pink sand at sunset in Curonian Spit

At sunset, the sand deserts suddenly change their skin and turn red and shiny.

Saulei leidžiantis smėlynai staiga pakeičia odą ir virsta raudonais ir spindinčiais.

Seaside at sunset in Curonian Spit

The sea is still there. Still cold and biting, but don’t the strong emotions make everything look even more beautiful? How about watching the sunset in the water?

O jūra vis dar čia. Vis šalta ir gelianti, bet juk stiprios emocijos tik paryškina grožį aplink. Gal stebim saulėlydį vandeny?

Sunset in Curonian Spit

Peace and loving to you all from the pink Lithuanian seaside horizons!

Ramybės ir meilės visiems iš rožinių Lietuvos pajūrio horizontų!

Silhouette in Curonian Spit

Be First to Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *